Mane įkvepia ir žavi žmonės, kurie renkasi gyventi savo svajonių gyvenimą.
Šis pokalbis būtent su viena iš tokių moterų, penkių vaikų mama Monika Kaušyle.
Smagiam mūsų šeimynų šurmuliui po truputį tolstant, mudviem prisėdus terasoje, kurioje ką tik visi vaišinomės tortu ir mažiesiems per barzdą varvančiu arbūzu, man dar betikrinant ir bejungiant visus laidus laidelius, Monika pasidalino, kad nerimauja, ar kažką gero ir įdomaus gebės čia šiandien papasakoti. Mat kaip tyčia diena tokia, kai vaikštai sukąstais dantimis, abejoji savo pasirinkimais ir norisi, kad ta diena tiesiog greičiau pasibaigtų.
Bet pokalbiui prasidėjus, o mūsų vyrams ir šešių vaikų (nors bent keletą kartų kuriam nors vis sugrįžtant su kokiais nors itin svarbiais reikalais :) būreliui smagiai leidžiant laiką apylinkėse, Monika pažėrė įkvepiančių šviesos, stiprybės ir (pasi)tikėjimo gyvenimu bei Dievu perlų.
„Svarbiausia sau atsakyti į klausimą, ar man tai verta tai daryti. Jeigu man tai yra tik vargas ir nematau tame jokio gero dalyko, tai neverta kankintis. Bet jeigu aš kažkiek kankindamasis suprantu, kokią tai neša vertę, ir kam aš tą darau, tikiu, kad iš to išaugs labai gražūs dalykai – tarpusavio santykiai, kurie, tikiuosi, kai mūsų vaikai užaugs, niekur nedings, ir mes išliksime tokia šeima... Taip, jie išeis į savo gyvenimus, turės savo pasirinkimus, savo antras puses, bet aš norėčiau, kad jie norėtų grįžti į tuos namus, kuriuos mes dabar čia kuriame visi kartu. Man tai yra svarbiau.“
Motinystė - ir iššūkiai, ir didžiulis nuovargis, ir jėgų šaltinis
Su Monika norėjau pakalbėti apie jos motinystės kelią, kuriame, žinojau, jai teko patirti nemenkų iššūkių - besilaukdama antrą kartą Monika sužinojo, kad kūdikis vystosi turėdamas gastrošizės diagnozę (kai išorinė pilvo siena tiesiog nesusiformuoja), Cezario pjūvio operacija ir trys savaitės tarp reanimacijos ir namų, kuriuose laukdavo pirmagimė.
Trečią kartą laukiantis Monika iš gydytojos išgirdo, kad yra vidutinė Dauno sindromo rizika. Tiesa, gimus vaikui ši diagnozė nepasitvirtino.
Besilaukdama penktą kartą Monika patyrė persileidimą, o štai šiandien, man publikavus pokalbį, Monikos ir jos vyro Povilo namuose klega... penki vaikai.
Kas Monikai padėjo įveikti visus šiuos iššūkius? Kas yra didžiausia jos atrama ir stiprybė? Kokie ryškiausi skirtumai auginant vis didesnį skaičių vaikų?
Taip pat pakalbėjome apie motinystę ne tik kaip apie išbandymų kupiną metą, kartais vos pakeliamą nuovargį ir kad tokioje gausioje šeimoje turi priprasti, jog nuolat kažkuriam kažkas netinka, bet ir, žinoma, apie motinystės dovanas.
Abi pasidalinome mintimis apie tai, kodėl motinystė mums atrodo ir jėgų, energijos, jaunystės šaltinis, suteikiantis jėgų kovoti iki paskutinės akimirkos ir nepasiduoti. Ir kodėl vaikai – nuostabiausias priminimas rūpintis savimi.
Pamenu, mano tėtis vis sakydavo, kad kiekvienas vaikas suteikia motyvacijos ir dar daugiau jėgų kabintis įgyvenimą. Ir kad motinystė – jaunystės eliksyras, nes moterys (sąmoningos, žinoma) nerūko, nevartoja alkoholio ir stengiasi judėti, maitinti save ne tik kuo sveikesniu maistu, bet ir kuo šviesesnėmis mintimis (negyvenant burbule kažkokiame, žinoma), vartoti papildus, jei kažko trūksta, kad tik vaikelis augtų kuo sveikesnis, bet tuo pačiu ir moteris savo kūnui suteikia geriausia, ką gali. Nuostabu, jei šie rūpesčio savimi įpročiai išlieka ir po gimdymo.
Man asmeniškai antrasis nėštumas buvo tikriausiai sveikiausias etapas mano gyvenime, kai jaučiausi tiesiog nuostabiai visomis prasmėmis, ir apie tai daugiau dalinuosi ne tik šiame, bet ir kituose kai kuriuose pokalbiuose.
Monika taip pat dalinosi, kaip prieš keletą metų pasidariusi kūno analizės testą išgirdo nusistebėjimo kupinus klausimus, ką ji daro, kaip gyvena ir ką valgo, kad jos rodikliai tokie geri. Nes genai, kaip žinia, senėjimo procesams mūsų gyvenime turi vos keliasdešimt procentų. Tai trumpai šnektelėjome ir apie tai, ką gi tos mamos daro, kad yra sveikos ir laimingos, nors ir dažnai pavargę?
Ugdymas šeimoje
Dar viena tema, kurios negalėjau nepaliesti, - tai ugdymas šeimoje. Monika ir Povilas, po ilgų svarstymų, visgi nusprendė pabandyti ugdyti vaikus šeimoje. Kviečiu klausyti pokalbio ir išgirsti jų istoriją bei atsakymus į klausimus, kodėl jie priėmė tokį sprendimą, kas sudėtingiausia, kas, Monikos nuomone, apskritai yra ugdymas, ir ko jų šeima renkasi atsisakyti, kad galėtų gyventi savo svajonių gyvenimą.
„Bet kuris pasirinkimas savyje turi pa(si)aukojimo aspektą. Kai mes tuokėmės su vyru, supratau, kad tą momentą, kai aš jam pasakysiu TAIP, aš automatiškai visiems kitiems pasaulio vyrams pasakau NE. Ar man tai tinka? Jei tinka, važiuojam.“
Kaip dažnai nutinka, po pokalbio išgirdau padėką už galimybę pasidalinti ir garsiai sau pačiai darkart įvardyti (pokalbio galia!), kodėl būtent tokį kelią ji pasirinko, o aš, kaip visuomet, išvykau su visa ta šviesa ir gerumu širdyje, dėkodama gyvenimui už tokius nuostabius žmones, kuriuos galiu sutikti ir pakalbinti šių pokalbių dėka. Ir vėl įsikvėpusi žengti, nors ir mažais žingsneliais, savo svajonių gyvenimo link.
O jei ugdymo šeimoje tema įdomi, kviečiu klausyti dar vieno pokalbio, kuriame trys moterys, mamos, ne tik dalinasi savo asmenine patirtimi ir kodėl vieniems jų vaikams tiko ugdymas šeimoje, o kitiems - ne, bet ir atsakymus į populiariausius ir daugiausia diskusijų viešoje erdvėje keliančius klausimus. Šios trys moterys yra pirmosios Lietuvoje mokyklos, kuruojančios išskirtinai TIK šeimoje ugdančias šeimas, „Laisvi vaikai“ įkūrėjos, o Akvilė Adomaitytė taip pat yra ir Lietuvos Ugdymo šeimoje asociacijos vadovė.
Nemokamą pokalbio ištrauką paklausyti galima ČIA, o prenumeruojant KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje klausykite jau 75+ epizodų, skirtų tik prenumeratoriams.
P.S. Nepamiršk pildant prenumeratos formą uždėti varnelę, kad sutinki pasidalini savo kontaktais - atsiųsiu prisijungimą prie mūsų virtualios bendruomenės forumo Discord'e.
Iki susiklausymo!
Marija