2022-ųjų balandžio mėnuo, pavasarėja. Užbėgam su Elze, tuo metu dar ką tik peržengusią pirmųjų metų slenkstį, į Vilniuje, Gedimino prospekte, esančio prekybos centro vaiko priežiūros kambarį. Man žindant Elzytę į kambarį įeina jauna pora su kūdikiu.
Šnekučiuojasi, juokiasi, atrodo laimingi, šviesūs ir besidžiaugiantys gyvenimu žmonės. Jie taip gražiai ir švelniai abu rūpinosi kūdikiu, bendravo su juo ir šypsojosi vienas kitam kaip įsimylėjėliai, ir kažin kodėl pamaniau, jog tai tikriausiai šviežiai tėvais tapę du žmonės ir, panašu, kažkaip visai sklandžiai prisijaukinę šią patirtį. Gal kūdikis puikiai miega. Gal jie nežino, kas yra pilvo diegliai ir kol kas gal nieko nežino apie miego regresą. Na, bet kokiu atveju, jie tiesiog atrodė laimingi. Tokius žmones stebint nejučia lūpose atsiranda šypsena ir (bent man asmeniškai) tampa nuoširdžiai smalsu, kaip jie gyvena, kokiomis taisyklėmis vadovaujasi, kaip į žiūri į gyvenimą.
Nebepamenu, kaip tąkart mūsų pokalbis su jais prasidėjo, bet, rodos, nuo jo pradžios netruko praeiti nė kelios minutės, kol sužinojau, kad tai ketvirtas jų vaikas, o moteriai dar nėra 30 metų. Tie netikėti skaičiai dar labiau sužadino mano smalsumą ir norą pakalbėti su šia moterimi. Ir kodėlgi nepakalbinus, jei smalsu, o ir turiu tam puikią erdvę - kuriu tinklalaidę apie motinystę.
Taigi štai, kaip kartais gimsta pokalbiai. Dažnai šio klausimo sulaukiu :)
O ką paklausti man buvo smalsu?
Kodėl jie, būdami tokie jauni, kuria didelę šeimą? Nes kad turėtum 4 vaikus, gimdyti reikėjo pradėti anksti, ar ne? Kada, jei jie dar ir dabar tokie jauni? Ar nebuvo baisu? Kaip jie gyvena, kad yra tokie švytintys ir nė iš tolo neprimenantys pavargusių, nuo buities ir visų suaugusių žmonių rūpesčių prislėgtų tėvų? Pažįstu daugybę gausių šeimų (tiesą sakant, tiek, jog mane jau ne vienus metus lydi jausmas, jog bent pusė šeimų Lietuvoje turi daugiau nei 3 vaikus – toks va mano burbulas šiuo metu), bet mane tiesiog pagavo azartas norint sužinoti, kodėl gausią šeimą kuria tokie jauni žmonės. Kodėl jie atrodo lyg įsimylėjėliai? Kur paslaptis?
Taip, žinau, čia gali būti tiesiog didelis pirmo įspūdžio burbulas, kuris greitai bus susprogdintas kaip Mikės Pūkuotuko balionėlis, bet man vis tiek buvo labai smalsu sužinoti tuos atsakymus.
Tad taikydama taisyklę, kuri dažnai gyvenime man dovanoja nuostabias patirtis ir pažintis, – dabar arba galbūt niekada – ėmiau ir paprašiau, kad Izabela parašytų žinutę į KALBA MAMOS Facebook profilį. Ir nors nemažai laiko turėjo praeiti, kad ją tam pokalbiui būčiau pasiruošusi pakviesti (jo metu ji ant rankų sūpavo jau penktą vaiką), bet klausydama jos darkart supratau, kad niekas nevyksta be priežasties ir geriausias laikas yra DABAR.
Apie ką dar kalbėjome?
Apie netikėtai užgimusį norą tapti mama, nors apie tai niekada net nesvarstė. Ir dar penkių vaikų mama! Kas turėjo tam lemiamą įtaką?
Apie penkias (!) Cezario pjūvio operacijas, dėkingumą, tikrosios savęs pažinimą, santykius, meilę – sau ir gyvenimui, atsakomybę už sprendimus, pavyzdį vaikams, sportą, aistrą gyvenimui.
Apie milžinišką vienos moters transformaciją, kurioje labai ryškų vaidmenį, mano akimis, vaidina būtent tapimas mama.
Čia jei reikėtų pasakyti labai trumpai.
O kam smalsu ir įdomu, dalinuosi plačiau.
Visi jos penki vaikai gimė Cezario pjūvio operacijos metu. Ir be jokios abejonės Izabela apie tai pasakoja, nes kiekvieno vaiko gimimas turėjo tikrai didelę reikšmę jos gyvenimui, požiūriui į tai, kas ir kodėl vyksta, ką ji gali padaryti, o su kuo privalo susitaikyti, kad galėtų būti laiminga kelyje, kurį pasirinko.
Pirmieji du Izabelos gimdymai prasidėjo sudėtingai, su „atsijungimais“, o po penktosios Cezario pjūvio operacijos praėjus vos savaitei ji jau išbėgo pabėgioti. Tik čia minutėlę stabtelėkim - net negirdėjus Izabelos istorijos, manau, turėtų būti aišku, kad jos kūnas toks stiprus ir ištvermingas tapo tikrai ne per kelias savaites. Ir net ne per kelius mėnesius. Tai buvo ilgos kelionės, gausybės sprendimų, valios ir milžiniško užsispyrimo rezultatas. Lydimas noro gyventi savo svajonių gyvenimą. Iki jo Izabela keliavo 7 metus. Apie tą kelionę mes ir pakalbėjome.
Ir tik nepradėkit lygintis: „O, va, kokia super moteris, o aš < įrašyti galima bet ką, dėl ko norisi save pagraužti >.“
Ne tam ir ne apie tai šis pokalbis.
Tebūnie geriau tai tiesiog priminimas paklausti savęs, ko iš tiesų noriu aš šiuo etapu, šiandien, kaip noriu gyventi ir kaip jaustis. Koks yra mano svajonių gyvenimas? Ir galiausiai – ką galiu šiandien padaryti, bent mažą žingsnelį, kad būčiau arčiau to tikslo?
Aš kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad geriausi rezultatai ateina tada, kai darai bent truputį kasdien ar tiesiog dažnai, nuolat, nei daug, bet retai. Ši mintis padeda ir siekiant pačių didžiausių tikslų. Ir čia berašydama prisiminiau pokalbį su psichoterapeutu Dainiumi Jakučioniu apie tikslus, svajones ir savivertę. Atrodo kaip puikus pokalbio su Izabela papildymas.
O su Izabela dar pakalbėjome ir apie tai, kas padeda išlipti iš duobės tais sudėtingiausiais etapais, iš kur jos stiprybė ir valia timptelėti save už pakarpos, ir, kaip ji pati sako, priminti, koks gyvenimas yra gražus.
„Kai keliavau į Nidą, viena moteris rašė: „Man atrodo kosmosas! Kaip jūs keliaujat? Ar nebijot?“ Bijau! Bet dar labiau bijau likti su visu tuo užsidariusi kambary ir nieko nedaryti dėl to, kad jausčiausi kitaip. Šito aš labiausiai bijau. Bijau pasiduoti ir nieko nepadaryti dėl savęs. Todėl net ir kaip bebūtų sudėtinga, aš imu savęs už pakarpos ir sakau: „Eik, daryk, gyvenk, kvėpuok!“ Nes žinau, kad privalau tą padaryti, kad turėčiau resursų eiti toliau.“
Kaip ir ne viename anksčiau įrašytame pokalbyje, šiame taip pat atsikartoja nemažai motyvų, iš kurių vienas ryškiausių man buvo apie rūpestį savimi.
Kad galėtum pasirūpinti kitu, visų pirma privalai pasirūpinti savimi.
Kviečiu prenumeruoti KALBA MAMOS ir klausyti šio pokalbio čia.
Nemokamą šio pokalbio ištrauką rasi čia.
Kasmet, spalio 10 dieną, minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. KALBA MAMOS esame įrašę nemažą krūvelę pokalbių, kuriuose su mamomis ir psichologais, įvairių iniciatyvų autoriais kalbame apie emocinę sveikatą ir rūpestį savimi motinystėje.
Keletu iš jų dalinuosi čia (spustelėję ant vizualo būsite nukreipti į „Spotify“, kur galima prenumeruoti tinklalaidę ir klausyti visų pokalbių, arba nemokamai paklausyti visų pokalbių ištraukų). Kai kuriuos iš šių epizodų, rėmėjų dėka, galite klausyti nemokamai.
Pokalbiai „Spotify“ KALBA MAMOS prenumeratoje:
Nemokami pokalbiai:
Ir tai tikrai ne baigtinis sąrašas... Kviečiu užsukti į KALBA MAMOS „Spotify“ pasidairyti tarp beveik 100 epizodų, paklausyti tų, kurių temos šiuo metu aktualios.
Prieš įrašant šį pokalbį buvau jau labai pasiilgusi pokalbių tiesiog su mamomis. Klausyti jų istorijų, gyvenimo vingių, jų atradimų, kas jas įkvepia ir padeda pamilti SAVO gyvenimą. Tokių pokalbių artimiausiu metu žadu dar ne vieną.
Taip gera buvo sulaukti Discord‘e žinučių, jog tokių pokalbių labai laukia ir mūsų bendruomenės mamos.
Beje, prisijungti prie KALBA MAMOS Discord'o kviečiu visus, prenumeruojančius pokalbius Spotify, POROS SANTYKIŲ prenumeratos ir HIPNOGIMDYMO kurso dalyves.
Kviečiu klausyti ir tikiuosi, kad bent dalelę šviesos ir meilės gyvenimui pavyks iš šio pokalbio pasičiupti ir jums.
Kalbėkime, mamos.
Marija