Liepos mėnesį KALBA MAMOS knygų klube skaitėme debiutinį autorės Patricijos Tilvikaitės romaną, o virtualaus susitikimo metu turėjome galimybę pabendrauti ir įspūdžiais apie perskaitytą knygą pasidalinti su romano autore.
Tai įžvalgus ir šiuolaikiškas, sunkus savo temomis, bet lengvas savo stiliumi romanas, vietomis prajuokinantis iki ašarų, o vietomis skaudžiai pasukantis jau ir taip į širdį įsmeigtą peilį.
Noriu paminėti du dalykus, kuriuos išskirčiau kaip labiausiai mane pavergusius.
Pirmas – labai gyvi ir labai juokingi dialogai (net jei vietom liūdnai juokingi, kuomet juokas atstoja skydą nuo pernelyg žiaurios realybės), net baltas pavydas ėmė dėl tokio sąmojo, tokių taiklių ir pažįstamų lietuviams įžvalgų, kultūrinių nuorodų. Buvo tiek juokinga vietom, kad net skaičiau jas vyrui, taip norėjosi parodyti, kokie ten perliukai, kai kuriuos vis prisimenu panašiose situacijose ir nusišypsau.
Ir antras dalykas – istorijos skausmingumas. Toks tikras, aštriais, iki kraujo įrėžiančiais kampais, toks gero nežadantis, bet dalinai paslėptas po tuo šmaikštumu, kaip šešėlis, kabantis virš, rodos, apgaulingai spalvoto, ryškaus knygos viršelio, į kurį žvilgtelėjus vis atrodo, kad skaitysi tiesiog romantinę istoriją. Bet knygoje paliestos temos nustebino, tokio krūvio vietom nesitikėjau.
Knygos pabaiga man pasirodė labai teisinga – nenorėdama neskaičiusiems gadinti malonumo jos neįvardysiu, bet skaitydama paskutinius puslapius pritariamai linksėjau, o galvoje skambėjo tiek savyje talpinantis žodis „gyvenimas“.
Taip pat norisi pasidalinti atgarsiais iš knygų klubo aptarimo, kuriame dalyvavo autorė.
Knygą skaičiusios mamos apie ją atsiliepė labai teigiamai, ypač palietė skaudūs pagrindinės veikėjos ir jos mamos santykiai. Motinystės tema knygoje ryški ir negailestingai atvira – skausmas ir viltis pinasi, egzistuoja greta. Tas išjaustas tam tikrų pasakojimo situacijų tikrumas jautėsi skaitant ir darė dar didesnį įspūdį kalbantis su autore – buvo be galo įdomu išgirsti ne tik apie knygos gimimo užkulisius, bet ir be galo jautru tapti dalimi nuoširdaus, drąsaus ir padrąsinančio autorės pasidalinimo. Buvo stipru.
Pabaigai – keletas citatų knygos „paragavimui“ – gal „Svetimkūniai“ sudomins ir jus?
„Paaiškėjo, kad vežimėlio pirkimas – viena tų „kuo giliau į mišką, tuo daugiau nesuprantamų žodžių“ situacija. Neužtikrinta gryno oro cirkuliacija? Bet gi čia vežimas! Jis turi skylę, pro kurią įdedi ir išimi kūdikį. Kaip jame gali būti neužtikrinta gryno oro cirkuliacija? Ar bus reikalinga sportinė dalis su buomeliu? Buomeliu? Čia iš Donelaičio? Ar jį domintų patikima amortizacinė sistema? Labiau, nei nepatikima.“ (78 psl.)
– Kiekviena diena neprivalo būti kaip disneilendas.
– Aš esu disneilendas. Išlaikyti brangu, bet jautiesi kaip pasakoj. Vienus supykina, o kitiems atrodo, kad skrenda. (102 psl.)
„Galbūt jos mama irgi buvo tik įkaitė – savo pačios įsitikinimų ir baimių, amžino ribotumo.“ (167 psl.)
O jeigu smalsu, iš kokių dar grožinių knygų rinkomės šį mėnesį, kviečiu susipažinti su jomis. Galbūt nuspręsite kurią nors perskaityti?
Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“
Tai rašytojos, filologės, literatūros kritikės ir literatūrinių premijų laureatės trumpų novelių knyga, apie kurią kartais atsiliepiama kaip apie lietuvišką magiško realizmo perlą. Tai sunkiai apibūdinama stebuklinga istorija apie gyvenimo cikliškumą, jo pradžią, vaikų ir idėjų gimtį, bei pabaigą. Knygos veikėjai be galo įdomūs, stebinantys. O pati autorė knygą rašė besilaukdama ir pagimdžiusi, ir pokalbiuose sako motinystę, sunkią gimdymo patirtį buvus vienu iš įkvėpimo šaltinių knygai. Pasinerkim į kelionę per gyvenimą ir laiką?
Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum“
Ar yra negirdėjusių apie šią knygą? Tikriausiai mažai. Ir tikriausiai neveltui. Giriama už kalbos vaizdingumą ir autentišką skambesį, paremta archyviniais šaltiniais autorės (dailės istorikės, rašytojos) kuriama istorija taikliai, kartais ironiškai, jautriai pasakoja apie gyvenimą, meilę, ir net tampa detektyvu. Įsijauskim į gyvenimą barokiniame Vilniuje?
Gabrielė
KNYGŲ KLUBO koordinatorė