Mums, vakariečiams, labai sunku priimti tai, kad gimdymas yra intensyvus patyrimas.
Mes įpratome viską gauti lengvai ir greitai ir šiek tiek užsisvajojom, kad gyvenimo esmė yra „gerai jaustis“, o tai iš tiesų neretai priveda prie beprasmybės jausmo. Apsižvalgykite aplink, paklausykite žmonių istorijų – gilūs, svarbūs pokyčiai dažniausiai ateina per intensyvius patyrimus. Juk pokytis griauna tai, kas sena. Ir kartais dėl to skauda, ir dažnai tai baugina.
O moters gyvenimas jai tampant mama sugriūna ir susikuria iš naujo.
Jei norite biologinio mechanizmo, tai neuromokslininkai, tyrinėjantys moters smegenis, teigia, jog niekada daugiau per suaugusiųjų gyvenimą smegenys nepasikeičia taip stipriai, kaip per nėštumą ir gimdymą. Ir gimdymo sąrėmiai yra tam, kad tas pokytis įvyktų. Jei mes galvojame, kad moterį anestezuosime, dirbtinai paskatinsime ir tai neturės pasekmių, esame labai naivūs. Čia kalbu ne apie tuos atvejus, kai pagalbos tikrai reikia, kai intensyvumas tikrai yra per didelis.
Čia apie tuos atvejus, kai moteris atvykusi į ligoninę paguldoma į lovą, jai neleidžiama judėti, ji gąsdinama, o tada brukama epidūrinė nejautra („o kam gi čia kankintis“) ir kaip sniego gniūžtė gimdymas tampa sudėtingas, nes pradeda byrėti viskas.
Esmė yra ta, kad gimdymas nepriklauso nuo mūsų valios. Mūsų sąmonė net nežino, kaip pagimdyti (beje, net protingiausi mokslininkai to irgi nežino). Gimdo mūsų kūnas, jam vadovauja mūsų senosios smegenys, t. y. limbinė sistema ir joje besigaminantys hormonai. Ką mes galime padaryti, kad gimdymas vyktų kiek įmanoma sklandžiau, tai sukurti erdvę jam vykti.
„Mhm… – palinguosite galvomis. – O ką tai reiškia?“
Tai reiškia, kad jei mūsų kūnas išsigąsta, jame pradeda veikti streso hormonai, kurie nelabai draugauja su gimdymo hormonais, ypač jo karaliumi oksitocinu.
„Na, ar žinot, kas yra oksitocinas“, – klausiu smalsių ir apsiskaičiusių būsimų mamyčių.
„Tai laimės hormonas… Gal?“ – dažniausiai bando spėlioti kaip mokykloje.
„Tai daugiau meilės ir ryšio hormonas. Kada jūs jo turite daug?“ – klausiu toliau. Į mane sužiūra pasimetusios akys. „Kai mylitės, – atsakau ilgai nekankindama. – Tad tokios, kokios esate jautrios aplinkai ir šalia esančiam žmogui kai mylitės, tokios jūs būsite jautrios per gimdymą.“
Čia dažniausiai kažkas susijungia. Juk apie oksitociną žino visi, bet kas jis iš tiesų yra, ko reikia, kad šis hormonas išsiskirtų, dažniausiai neįsisąmoniname. O oksitocinas – nuostabi chemija.
Nors šis hormonas būna mūsų smegenyse labai trumpai, jis aktyvuoja ir kitus hormonus, kurių labai reikia gimdančiai mamai, pavyzdžiui, endorfinus – natūralius anestetikus ir narkotikus (veikiančius kaip opiatai).
Tad jei mama jaučiasi saugi, jei ji leidžia savo kūne vykti tam, kas turi vykti, neišsigąsta, nekovoja su joje kylančiais pojūčiais, jutimais, procesais, tada jos smegenys sukuria cheminį kokteilį, kuris ne tik padeda susitvarkyti su skausmu, įsimylėti savo mažylį iš pirmo žvilgsnio, bet ir keičia smegenis taip, kad mama, augindama vaikelį, nuolat patirtų euforijos antplūdį, kai jos smegenys išskyrinės oksitociną, dopaminą (ši medžiaga sukelia atlygio jausmą, tai priklausomybės hormonas) ir endorfinus, ir visa tai vadinama motinystės atlygio sistema. Tad gamta apie viską pagalvojo.
Pastebėta, jog būtent sensoriniai stimulai, sukelti gimdos susitraukimų, keliauja į smegenis ir aktyvina tuos centrus, kurie atsakingi už oksitocino gamybą. Tai yra teigiamo grįžtamojo ciklo efektas – sąrėmis skatina oksitocino skyrimąsi, šis hormonas skatina sąrėmius ir t. t. Gimdymui progresuojant išsiskiria vis daugiau oksitocino.
Tai ištrauka iš psichologės-psichoterapeutės, hipnogimdymų mokytoja Sigita Valevičienė. Ji taip pat yra knygų „Motinystės kelias“ ir „Motinystės šešėliai“ autorė, 4 vaikų mama, dirba nėštumo, gimdymo ir laikotarpio po gimdymo srityje – ruošia šeimas gimdymui, konsultuoja moteris nėštumo metu ir laikotarpiu po gimdymo. Dirba su nėštumo nerimu, gimdymo baimėmis, depresija po gimdymo, potrauminiu streso sutrikimu.
Daugiau informacijos apie kursą rasite čia.